Kai sudūžta širdis, nesigirdi jokio garso. Atrodo, jog tą akimirką turėtų gausti visi pasaulio varpai, riaumoti lokiai, trenkti žaibas, tačiau nesigirdi nei vieno garso. Todėl ir yra taip skaudu.
Alberas Kamiu
Ketinimas tai
pirmiausiai yra mintis, troškimas. Kurią gali realizuoti arba taip ir palikti
giliai viduje nerealizuota. Ketinimas tai pradžiai kažko imtis, kažką pradėti,
vystyti. Tai galima užsirašyti, taip iš vidaus yra perkeliama į realų pasaulį. Kai
kurie tavo užrašyti žodžiai sukelia vibracijas ir taip tampa įvykusiu veiksmu.
Arba tiesiog po daug metų gali rasti savo norų ketinimų užrašus ir pažiūrėti
kas iš to išėjo. Netgi pasakyti žodžiai, gali akimirksniu būti pakeisti. Ketini
pasakyti vieną, bet pasakai ar net padarai visai ką kitką. Arba išviso nieko
nedarai. Ir kasdieniai dienos darbai, įvykiai yra mūsų ketinimai. Kada ketini
anksti ryte atsikelti, bet atėjus rytui persigalvoji arba nudirbti kalną darbų.
Ketinimas gali būti iškart, pajutau, pagalvojau ir padariau, matau rezultatą. Tai
reikia mokėti kontroliuoti, nes galima pasinerti į galybę ketinimų ir tapti
kaip tas „pažadukas“, daug kalbų, mažai darbų. Jis gi irgi ketino ir žadėjo
kiek jis visko gali. Tad nereikia nuvilti savęs. Ketinimus formuoti taip, kad
gebėtum įgyvendinti. Nereikia jų didelių, pradžiai užtenka mažų, o iš mažų
išeis ir dideli siekiai.
Laiškas mokinių tėvams: jūs mokote vaikus tyčiotis
„Tu mokai savo vaikus tyčiotis iš kitų“. Taip kaltinančiai prasideda laiškas, kurį viena Norvegijos mokykla išsiuntė savo mokinių tėvams.
Pastaruoju metu spaudoje ir socialiniuose tinkluose ypatingai daug dėmesio skiriama patyčioms ir kovai su patyčiomis, todėl ši mokykla norėjo priminti tėvams apie tai, kaip jie gali prisidėti prie kovos su nevaldomai plintančiomis patyčiomis. Mokyklos administracija teigia, kad jų mokykloje vaikai yra apsaugoti nuo patyčių, tačiau jie nusprendė priminti tėvams, ką jie gali padaryti namie su vaikais ir kaip jų elgesys bei žodžiai veikia jų vaikų elgesį. Paskaitykite šį laišką.
Tu mokai savo vaiką tyčiotis, kiekvieną kartą, kai tu:
vakarieniauji ir skundiesi pažįstamų sprendimais ar veiksmais.
žiūri televizorių ir kritikuoji laidos vedėjo ar dalyvių aprangą ar elgesį.
naršai internetą ir kritikuoji kitų išvaizdą.
skaitai laikraščius ir šaipaisi iš kitų nuomonių.
nerviniesi dėl kitų vairuotojų elgesio pakeliui į namus.
vartai akis, kai kaimynas padaro kažką, kas tau nepatinka.
sakai žeminančius dalykus apie kito tikėjimo, rasės, pasaulėžiūros žmones.
neigiamai aptari giminaičio ekonominę padėtį, naujausią pirkinį ar kelionę.
visu kūnu parodai, kad tau nepatinka kitas žmogus.
Kaip jūs reaguotumėte gavę tokį laišką? Šį laišką gavę mokinių tėvai atsiliepė labai gerai ir teigė, kad šis laiškas privertė juos pagalvoti apie savo elgesį. Dažnai net nepastebime tokių smulkmenų, tačiau jos itin reikšmingos, nes vaikai mokosi matydami tokį elgesį.
Laikas beribė
erdvė, jis nestovi, jo nesustabdyti, neatsuksi atgal jis teka. Laikas valdo mus
arba ne. Jeigu turime kažką atlikti padaryti ir bėgame, vejamės tą nematomą
būtybę, o ji nelaukia. Kartais atrodo, kad jis stovi vietoje, kada kažko labai
laukiame. Ir bėga taip greitai, kada skubame ir nespėjame. Labai daug
apibūdinimų yra apie tai. Tavo laikas, tavo laiko erdvė. Bendra laiko erdvė ir
t.t.. Tik kas tai yra iš tiesų. Gal lyg nuo taško A iki taško B atkarpa,
periodas. Kada gimstame ir mirštame. Jis duotas mums išbandyti save, kaip mes
mokame su juo elgtis. Ar išnaudojame jį tinkamai. Ar nešvaistome pasinerdami į
nereikalingas mintis, taip prarasdami daug gerų dalykų. Labai geras pavyzdys
yra šiuolaikinės technologijos, jos ryja tavo laiką, suvalgo. Atrodo kaip ir
naudinga, daug galinčios pasiūlyti, bet ką mes iš to išmokstame, o gi taip
mažai. Žymiai daugiau padarome, jeigu dirbame realiai. Kad ir šis rašinėlis
būtu visai kitoks, jeigu rašytume ant popieriaus. Taip kompiuteriu greičiau ir
patogiau, bet nėra grynumo, gyvybės, kuria mums suteikia laikas. Tad laikas yra
beribė, bekraštė erdvė duota išmokti visko ką mes galime pasiekti ir ar
sugebame tame laike nepasiklysti.
Pastaruoju metu jauciuosi tokia niekam nereikalinga ir nesuprasta. Tik seimai esu reikalina, perejom sunku laikotarpi, tad tai jauciasia ir sustiprejom visi. O pasikapsciu giliau, jauciuosi, kad neturiu draugu, nemoku su jais bendrauti ar suprasti ir tai skaudina begalo, nes nezinau ka blogai darai. Atrodo stengiuosi, bet.... sirdis plysta, asaros rieda. Nezinau, ka ne taip darau, kodel neitinku. Kaip penkta koja sunui, kuris vis bando jos atsikratyti. Gal jei buciau turejus kazkoki drauga, nebuciu kitu dalyku padarius ir taip nugramdinus save i tamsa. Ir svarbiausia, kad taip jauciuosi, kada bandau daryt kazka gero, kada bandau padeti, bet jokio atlygio ar aciu, tiesiog is saves. Uztektu tik to kito zmogaus sypsenos, kad leistu suprasti, kad padariau teisingai... o dabar tikrai nesupratu esamos padeties ir jausmo. Siulytis nesinori, listi irgi.. bet ir tai ir tai yra blogai Noreciau suprasti kokia pamoka sikart turiu ismokti, bet nerandu atsakymo, o tik grimstu i liudesi i uzsidaryma, vienisuma, pabegima i sesely...
Kartais mane užpuola egzistencinis liudesys: kai liudna ir graudu be priežasties, tiesiog…
Taip jie visi turi priezasti.. ir ne bet kokia, o didele, giliai sirdyje <3 praradimai, troskimai, svajones, norai, pasiilgimas... viskas kas atrodo taip arti, bet.. taip toli ejo ir isejo arba negrizta :(Kada asaros imi tiesiog birti vien pagalvojus apie kokia nors elementaria minti kaip tu ko nors nori, bet negali.Tada bandai tai paslepti, kad tik niekas to nematytu, nes vistiek nesupras taves iki galo kaip tu noretum, nesupras ir tiek, nes tai gi niekam nerupi. O va tada linksmoji liudesio dalis: is salies atrodantis nesustojamas pyktis. Taip as esu baisi as kandu skaudziai visiems, kurie nesupranta manes ko as is ju nori ir kada, kada man ju reikia, kada man liudna, kada pasiilgstu be proto...myliu... o tada vel asaru liunas ir klausimas kodel as taip padariau, kodel save nuskriaudziau ir kitiems blogo padariau... Tokiu atveju norisi tik pasislepti giliai ir isnykti, kad tik niekas nematytu taves ir nezinotu apie tave. Laukimas ir tyla dar baisiau, jie dar labiau skatina skauditi visus... nes tu taip troksti zinoti, taip nori, nes tu jauti... o tas jausmas zudo giliai, gal padarai begale klaidu to laukimo belaukdamas ir bum finalas ne visai toks koks turetu buti, nes jau buni pavarges nuo laukimo ir galutinis rezeltutas nebeturi prasmes, nes paprasciausiai isseko jegos ir viska ka jautei neatrodo taip stipru kaip is pradziu.Noriu zinoti ir taskas. Sieksiu to bet kokiu atveju - na argi negali butu paprasciau?! atejau ir pasakiau kai tai nutiko. Prasau, suprask mane. Arba iseik, nes as negaliu daugiau tiek daug jausti, as ne tam, as negaliu - tai mirtis mano jautriai sielai. O savyje kartais viskas taip liūdna ir beprasmiška, taip netikra ir niūru… Nes visas gyvenimas - tai nuolatinis kaukių keitaliojimas santykiuose su žmonėmis.O dar turiu tave, tave kurio taip niekados ir neisvysiu, tik rasteliu kruva ir vaizdas akyse ir skausmas ilgesys noras pamatyti kaip butu jei butu buve kitaip, bet nebus niekada.. dingo visam laikui - viskas. Ji isejo ir negris, pasimete ar pasiklydo, negaliu atsakyti. 2x 2x viskas apsiverte, tik kam kodel, del ko ir kam?!Tikejimas, kad vel is naujo to nebus, beprasmis kai to labiausiai tau reikia visad lieki vienas plyname lauke, nei saukti nei ko iziureti neverta, nes nieko nera aplinkui, nieko, net tylos spengiancios ir tos nera. Atsiprasau visu ir uz viska tyliai, labiausiau, kad is isvis esu, nes jei nebuciau, nebutu del ko atsiprasyti.Vieno tenoriu, kad viskas pagaliau atsidurtu sau priklausanciose vietose, pavargau laukti labai. Daryti kai kuriu dalyku deja.. negaliu.. noreciau, bet deja.. O meile The pain of love will never stop
Nuo paskutinio įrašo praėjo daug laiko, daug kas pasikeitė, na gal ir ne
tiek kiek aš įsivaizduoju, bet pokyčių yra.
Sveikatos
bėdos taip ir nesibaigė (2012 11 14 - 2013 04 22...), toliau
vartojami antibiotikai, pakaitomis su kitais vaistais, pastovus peršalimas,
kuris viską iššaukia. Na, bet lyg tikiu, kad išėjimas jau visai čia pat. Tada
spręsim kita problemą.
Toliau, buvo planas pradėti dirbti. Iš dalies jis įgyvendintas, bet jo visą
laiką tikrai nedirbsiu. Čia tik laikina, kol įsivažiuosiu ir atsistosiu ant
kojos, po persileidimo. O dirbu pas Raimondą ir prižiūriu jos gyventojus, kad jie gyventu gražiai ir švariai, kad turėtu
viską ko jiems reikia. Tiesa jie per daug išlepinti, bet matyt aš juos kažkiek
pakeičiau, nes pirmos savaitės buvo siaubingos, o dabar daug geriau, praktiškai
visada tvarkinga. O jų tas noras bendrauti :) Neneigsiu man patinka jų dėmesys.
O taip man labai patinka!!! Patinka, kad pagaliau galiu truputį kalbėti
rusiškai, nors kartais taip į pievas nusikalbu, bet geriau nei nieko. Už tokį
darbą ir pinigai geri. Kurie išsprendė bėda namuose, nes tas amžinas prašymas
duoti ir priekaištai ilgainiui nusibosta. Ypač kai sėdi namuose. Nesu tokia
veikli, kad ir sėdėdama namuose kažkuo užsiimčiau, o galėčiau, tik reikia gero
spyrio į gerą vietą.
Ir po šitos pastraipos praėjo labai daug laiko...
O pokyčiai tokie: Turiu darbą jau 6 mėnuo eina, atsirado daug veiklos. Nugalėjau kelias baimes... Vilija, žinau, kad turbūt skaitysi. Tai ta baimė buvo susitikti tave, ne kiek tave, o tavo sūnų. Po pirmo susitikimo tiek ašarų išliejau vakare, be proto buvo sunku... o Darius sėdėjo ant sofos ir nieko nematė, jis šito mano skausmo vis dar nesupranta. Tad ir dalintis nebuvo verta savo sielvartą. Bet aš pajėgiau nugalėti save ir sekantys susitikimai buvo jau geri, nors emociškai tikrai nesijaučiau stipri, bet Kosto šypsenėlė tokia kerinti ir tokia miela, kad viskas dingo. Dar ir dabar matau ta besišypsantį gražų berniuką :) Žinai, kodėl daugiau neturėsiu vaikų, nes Darius nepajėgs mane palaikyti, jis per silpnas... Nors aš norėčiau, bet tam esu per silpna išgyventi nervų karą viduje.
Ir pagaliau pradėjau naikinti savo bloguosius dantis. Buvo rizika, nes dariau tą gerai serganti, tad oj... galėjau taip atkristi ir niekas man negyti, bet Ačiū D. viskas buvo super gerai, tad galėsiu pratęsti ir jau greitai neturėsiu šitos bėdos
Dar esu labai laiminga, kad gavau įvertinimą. Sukūriau pirmą savo foto-knygą!!! Visi laimingi ir patenkinti gautu rezultatu, o aš turiu pavyzdį ir suma pinigų savo sąskaitoje :) Vis dažniau pagalvoju, kad reikia ryžtis ir pradėti daugiau dirbti šia linkme. Pasimokyti daugiau, pasitikėti savo galimybėmis. Visgi aš kažką sugebu :)
Vis dar esu įklimpus giliai jausmuose. Jaučiu, kad dingo mano meilė, atidarė duris ir išėjo. Nėra ryšio, noro, traukos, bendrų dalykų... atrodo, kad gyvenu su kambarioku, o ne su vyru, kurį taip mylėjau. Ir kas pasakys kuris pamiršo kūrenti šią ugnį, kam viskas ir taip gerai??? Man, ne, man negerai... O jam? Kalbėtis irgi atrodo beprasmiška, nes aš negaliu tada nustoti verkti, o jam - ašaros, eilinis mano blogos nuotaikos rodiklis.
Ir va pagaliau bus trijų dienų atostogos DVIESE, po nežinau kiek laiko, gal po 4 metų. Tik aš kol kas jaučiau jog važiuočiau su nepažįstamu žmogumi, kurio net nežinau, nesuprantu ir nežinau kas po tų kelių dienų bus. Tik kažkaip galvoju, kad viskas, jis jau nesugrąžins tos traukos kuri buvo, jau per vėlai... nes kai prašiau, sakė per brangu, ko ten važiuoti... Gal pagaliau praregėjo ir suprato, kad ta meilė išėjo. Tik aš jau pavargau stengtis ir daryti kažką. Jis mane turėtu stumti į priekį, ne aš ji...
Taip norėčiau išeiti kur nors ir šaukti, pasakyti viską kas manyje viduje ir paleisti lauk... aš net nesugebu savo minčių išdėlioti taip kaip reikia, koks ten chaosas viduje.. kokia sumaištis ir aplamai šlamšto krūvos.
Taip norėčiau, kad kas gerai papurtų ir prikeltų iš viso šito košmaro. Ar pakeisti visą gyvenimą, tiesiog imti ir keisti staiga be jokių minčių, gyventi tik šia nuostabia akimirka ir būti be proto laimingai, jaustis pakylėtai.. Išsilaisvinti kaip šokyje, kada niekas negalvoja apie nieką, o tik jaučia...
ar skrieti su automobiliu į begalybe ir pamiršti viską, pajusti ta azartą kuris yra viduje :) Aš tikrai visas savo svajones vykdau tik svajonėse...
Tik šįkart kelias realias įgyvendinsiu. 1. Kalėdoms nusipirksiu exstremalaus vairavimo kuponą, nuo teisių išlaikymo to norėjau, o dabar tai bus mano noras TIKRAS.. galėsiu išlieti save ir pasijusti nors ta akimirką azartiškai. 2. Ir jaučiu, kad visgi pradėsiu vėl lankyti šokių kursus, taip nors galėsiu atsipalaiduoti. Laukti D. kol jis ką pasiūlys nebeverta. Jis vis dar svaigsta savo prisiminimuose, tik kažkodėl su manimi to dalintis ir patirti iš naujo nenori. Per ilgai gyvenau kažko laukdama, laukdama tos laimingos dienos, kaip pasakose. Kad ateis koks princas ir bus kaip rojuje. Na taip tie princai yra, tik jie labiau žemiški, o norint turėti rojų reikia daug dirbti.
Aš nežinau ar mano akys pajuodo ar tiesiog, tai natūrali jų spalva.
Reikia grįžti į realybę ir vėl pradėti mylėti save ir atrodyti gerai... taip taip kaltas tas juodas, niūrus ruduo, čia visi taip sako. O tiesa, mes patys dėl to esam kalti, nes mūsų mintys niūros it tas ruduo.
Viskas ko dabar noriu tai stovėt ant dangoraižio stogo krašto ir žiūrėt
žemyn. Stovėt ir leisti ramiai ašarom slysti mano skruostu. O jos kristų taip lėtai, ir visi galvotų koks sūrus šiandiena lietus... tik niekas nežino koks tai lietus - jausmų lietus. O kai ašaros pasibaigs, įkvėpt pilnus
plaučius laisvės jausmo. Laivės, kai nejauti skausmo, kai minčių chaosas senai
nurimęs. Laisvės, kai žinai, kad pasaulis nesugrius jei tavęs jame ir nebus. Saldus tas žodis "laisvė", kuris gali atrakinti daugybe durų :)
Apsiauti mėgstamiausius batus, užsidėti brangiausius papuošalus, pasileisti
nepaklusnius plaukus, juodu tušu paryškinti blakstienas...dar
vieną naktį praleist tavo glėby, dar vieną rytą stebėti tave, dar vieną
dieną pasimėgaut tavo šiluma, dar vieną vakarą turėt tave VIEN TIK SAU… tik mes per daug pasikeitėme ir nė vienas nenusileisime tiek žemai, kad turėtume šį paprastą, bet tokį saldų dalyką...
Man regis aš pradėsiu rūkyti.. laikausi jau kokius 10 mėnesius, vis dar, bet niekad nepraleidžiu progų ta padaryti. Kūnas maisto nenori, tai bent rūkyti nori. Keistas tas žmogus.
Kažkur girdėjau, kad sena meilė nerūdija. Netiesa…. Jos paprasčiausiai
nelieka.. Lieka arba prisiminimai arba pyktis..
Taip pat sakoma, kad žmonės ateidami į tavo gyvenimą palieka pėdsakus jame.
Tu tikriausiai atėjai basas nes po tavęs neliko nieko..- čia manau, net ir baso žmogaus pėdsakai lieka ilgam. Paplūdimyje einant juk patys gražiausi pėdsakai yra basi :)
"What do you do when the only person who can make
you stop crying is the person who made
you cry"
Ir apie kitus žmonės.
Mes prisirišame prie žmonių parodžiusių mums gerumą, meilę, dėmesį, rūpestingumą, gera žodį, šviesą tunelio gale... Ir jei toks žmogus bus vyras - tai reiškia tik viena per daug stiprius jausmus jam, nes tokių jausmų tau reikia gauti iš savo žmogaus, o jei negauni... tai viskas. Va kodėl kartais ta meile išeina, o vėliau norėtu grįžti kitu asmeniu. Vieni greitai pasiduoda, o kiti kovoja ir tiki, kad tai tik sapnas iš kurio greitai pabus ir bus kaip buvo anksčiau.
o viduje jaučiuosi kaip...
“Kai sudūžta širdis, nesigirdi jokio garso. Atrodo, jog tą
akimirką turėtų gausti visi pasaulio varpai, riaumoti lokiai, trenkti žaibas,
tačiau nesigirdi nei vieno garso. Todėl ir yra taip skaudu. ” Alberas Kamiu
Galiu sėdėti tyliai ir jausti kaip nykstu iš vidaus, jausti kaip siela pulsuoja
nuo visko, bet nebejausti jokio skausmo. Net tos dainos kuriose tiek
prisiminimų ir juose paslėpto liūdesio, net jos nesukelia skausmo. Jos gydo sielą.. ar tai normalu?
Širdis plaka kaip plakusi tik dabar galbūt be tikslo, tik tam kad palaikyti
bevertę gyvybę. Ir aplinkinių gyvybes, leisti jiems jaustis laimingiems, nes jie nežino ką slepia visas mano kūnas. Šalta…
Šalta sielai. Šalta nes ten beprotiškai tuščia. Beribiai plotai ir juos
užpildantis spengiantis šaltis
Kartais užgniaužia gerklę ašaros, bet net po visko nebūna jokių pokyčių… Nei
lengvumo,nei atsipalaidavimo. Nieko. Visiškai. Norisi pabėgti...
Išeiti į kiemą. Pasėdėt kur nors kol šaltis sugrąžins į realybę. Kol pasidarys
bloga nuo jos. Kol suprasiu kas dedasi, kol mano gyvenimas praeitimi ateis iki
dabarties, kol atsibusiu ir suprasiu, kad tai nė velnio ne košmaras kuris
turėjo baigtis man pabudus. Kol atšals kūnas iki sielos šalčio.
Aš bandau sau atleisti, kad dabar sėdžiu ir kankinuosi, net galva spengia, kad galėčiau sušildyti savo išvargusią sielą vien tavo buvimu...
Bandau pripažinti, kad Tau manęs nereikia….
….kad man tavęs nereikia.
Išjunkit šviesas mano gatvej - saulė ir taip jau pilka... Mano gyvenimui reikia tamsos. Mano gyvenimui
reikia pauzės.
Noriu pauzės sustabdykit kas nors laiką, noriu susivokti savyje kas aš esu, ir ko aš noriu, koks mano gyvenimo tiklas...
Išjungiam tą depresine muzika ir grįžtam į realybe, kurioje aš gyvenu,
kuri manęs nedžiugina, kur siela nori to ką gali turėti, bet nedrįs
pasiimti
